Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio
VAIKAI IŠ „AMERIKOS“ VIEŠBUČIO
Režisierius / Director Raimundas Banionis
Lietuva / Lithuania / 1990 / 92 min.
Vaidina / Cast Augustas Šavelis, Gabija Jaraminaitė, Rolandas Kazlas, Arūnas Sakalauskas
Drama
Kalba / Dialogues – lietuvių / Lithuanian
A
Įžanginis titras konkretus: „Kaunas, 1972 metai“. Grupelė jaunų draugų, susibūrusi buvusio „Amerikos“ viešbučio rūsiuose, klausosi Liuksemburgo radijo, žavisi „Rolling Stones“ grupe, patys – ypač 17-metis, pramintas „Džageriu“, – bando muzikuoti. Jie parašo laišką į tą radijo stotį su savo pageidavimais, bet laiškas neaišku kaip patenka į mokyklą, kurioje anglų kalbos dėstytojas barasi dėl kalbos nemokėjimo, tuo sąmojingai dengdamas „ideologinį nusikaltimą“.
Žinoma, KGB jau įsidėmėjo kaimynų grupę, prie kurios prisijungia ir Rina, visai nenorinti palikti tėvynės, bet motinos raginama išvykti į Izraelį. Jaunųjų grupė, pasiskolinusi vyresnio draugužio „Fazano“ daug regėjusį automobilį, važiuoja į Palangą, traktuodami išvyką kaip lietuvišką Vudstoką. Po džiugaus bendraminčių iš įvairių Lietuvos kampelių susitikimo pajūrio miške, muzikos vakaro, Rinos ir „Džagerio“ suartėjimo, ateina ūkanotas rytas, o su juo – sovietų milicijos būriai. „Vudstokiečius“ brutaliai gaudo, muša, kerpa plikai, veža atgal. Pakeliui jie atsitiktinai sužino, jog Kaune susidegino jaunuolis, palikęs raštelį „Mirštu už laisvą Lietuvą“.
Iš tiesų, Kaune vyksta neramumai, gatvėmis žygiuoja patriotinius šūkius skanduojantis jaunimas, bet su juo susidorojama, kaip ir Palangoje. „Džagerį“ išsišaukia KGB, tardytojas bando jį bergždžiai vilioti bendradarbiavimo perspektyva. Tėvai bijosi dėl „Džagerio“, Rina emigravo, senasis Tėvukas, buvęs ikikarinės Lietuvos karininkas, mirė. Bet viltis lieka. Pradiniuose kadruose mašinos užbėrė ir užasfaltavo netoliese prie „Amerikos“ tekantį upeliuką. Finale, naktį, pasigirsta duslūs dūžiai; susirinkusių su žvakėmis senų ir jaunų žmonių akivaizdoje vandens tėkmė pralaužia asfaltą ir išsiveržia laisvėn.
Tekstas: Saulius Macaitis www.lfc.lt
